Kaimo, kalnuotos ir izoliuotos vietovės sudaro beveik 80 % Europos Sąjungos teritorijos ir jose gyvena 57 % visų Europos gyventojų. Šios vietovės yra labai svarbios ekonominiu požiūriu, nes jose sukuriama 46 % visos Europos bendrosios pridėtinės vertės. Be to, didžioji dalis gamtos, kultūros paveldo ir istorijos objektų yra kaimo ir kalnuotose vietovėse. Tačiau šios vietovės susiduria su didelėmis socialinėmis problemomis. Tokios problemos kaip mažas bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, didelis nedarbas, mažas darbo užmokestis ir spartus gyventojų senėjimas yra didelė našta kaimo bendruomenių gyventojams.

„Socialinė ekonomika apima subjektus, kuriuos vienija šie pagrindiniai bendri principai ir ypatybės: žmonių prioritetas bei socialinis ir (arba) aplinkosauginis tikslas prieš pelną, didžiosios dalies pelno ir pertekliaus reinvestavimas veikloms, vykdomoms narių / naudotojų interesais („kolektyvinis interesas“) arba visuomenės apskritai („bendrasis interesas“), taip pat demokratinis ir (arba) dalyvaujamasis valdymas. Tradiciškai socialinės ekonomikos sąvoka apima keturis pagrindinius subjektų tipus, teikiančius prekes ir paslaugas savo nariams arba visuomenei: kooperatyvus, savitarpio pagalbos draugijas, asociacijas (įskaitant labdaros organizacijas) ir fondus. Tai yra privatūs subjektai, nepriklausomi nuo viešųjų institucijų ir turintys specifines teisines formas. Socialinės įmonės dabar paprastai laikomos socialinės ekonomikos dalimi. Socialinės įmonės veikia teikdamos prekes ir paslaugas rinkai versliniu ir dažnai inovatyviu būdu, o jų komercinės veiklos pagrindas yra socialiniai ir (arba) aplinkosauginiai tikslai. Pelnas daugiausia reinvestuojamas siekiant įgyvendinti jų visuomeninį tikslą. Jų organizavimo ir nuosavybės modeliai taip pat grindžiami demokratiniais ar dalyvaujamaisiais principais arba orientuoti į socialinę pažangą. Socialinės įmonės gali turėti įvairias teisines formas, priklausomai nuo nacionalinio konteksto“ (Europos Komisija, 2021). (European Commission, 2021).

Socialinė inovacija reiškia socialinių pokyčių procesą, susijusį su gebėjimu kurti naujus sprendimus nepatenkintiems socialiniams poreikiams ir sudaryti sąlygas naujoms kolektyvinio veikimo formoms (Sforzi ir kt., 2025). Socialinė inovacija turi potencialą kurti naujus požiūrius sprendžiant iššūkius bei socialines, aplinkosaugines ir ekonomines problemas kaimo vietovėse, suteikdama naudą įvairioms suinteresuotųjų subjektų grupėms, įskaitant pažeidžiamas grupes.

ESIRA MAP yra lanksčios platformos, sudarytos iš žmonių, susijusių su pilotinėmis kaimo teritorijomis, dalyvaujančių individualiai arba atstovaujančių institucijoms (pilietinei visuomenei, politikos, verslo ir akademinei sritims), kurie aktyviai bendradarbiauja ir susitelkia kartu, kad bendrai apibrėžtų iššūkius ir kurtų sprendimus, siekdami bendro tikslo – įtraukaus kaimo vystymosi per inovatyvias socialinės ekonomikos iniciatyvas. MAP yra pagrindiniai socialinės inovacijos skatinimo veikėjai savo kaimo teritorijose ir ilgalaikiai ištekliai, galintys inicijuoti, plėsti ir mobilizuoti naujus projektus, politikos procesus ir bendruomenių inicijuotas veiklas (Marcos ir kt., 2025).